Išėjau iš šių mokymų su pakitusiu požiūriu į mirtį. Bet svarbiausia, kad man buvo suteikti įrankiai, leidžiantys ne tik tinkamai palydėti mirštantį artimąjį, bet ir geriau gyventi. Šie mokymai atvėrė, kaip svarbu rūpintis kiekviena gyvenimo akimirka ir džiaugtis mažais dalykais pačiam ir su kitais, kad galėtum pagaliau numirti taikoje po gražiai nugyvento gyvenimo. Tiesiog taip, paprastai.

Lydėdama mirštančiuosius, pajutau tylos jėgą, kurios iki mokymų niekada nesu patyrusi. Aš matau, kaip tai padeda šeimai ir kad tyla yra durys, prasiveriančios mirštantiems į visiškai kitą erdvę.

Dirbdama su pacientais ir juos palydėdama, norėjau suteikti daugiau prasmės jų paskutinėms gyvenimo dienoms, bet nežinojau, kaip. Maniau, kad šie mokymai duos daugiau techninių ir medicininių žinių, tačiau jie pasirodė esą kitokie, - daug platesni ir gilesni. Mano būtis ir santykis su palydėjimu ir mirtimi pasikeitė. Įgijau daugybę įrankių ir žinių, kurie padeda mano darbe. Tapau tvirtesnė, atviresnė, nuolankesnė ir turtingesnė. Ačiū labai!

Per mokymus išgirstas požiūris į mirtį leido suvokti, jog turime patys išsilaisvinti, kad galėtume lydėti mirštantįjį ir neprojektuotume į jį savo nerimo. Aš praleidau daug laiko prie savo vyro, stengiausi padėti jam ir bijojau. Ir atrodė, kad ,,praleidau" jo mirtį. Dabar aš galėčiau jį lydėti ir priimti jo mirtį ramiau.

Nuo pat pirmojo seminaro praeiti mokymai gyvena manyje ir ypač padeda man profesinėje veikloje, kur nuolat bendrauju su žmonėmis jų gyvenimo saulėlydyje. Tai suteikė mano gyvenimui kitą dimensiją, o santykius su kolegomis padarė gilesnius ir atviresnius.

Aš supratau, kad mirtis yra draugas, ir kiekvieną rytą aš turiu būti dėkinga jai už naujai dovanojamą dieną. Šie mokymai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Jie leido stebėti savo baimes: kančios baimę, baimę prarasti kontrolę, baimę palikti tuos, su kuriais gyvenome... Galėjau prisijaukinti šias baimes.